NAUJIENOS

Rekordinį pasiekimą Europoje pakartojusi S. Jablonskytė: įveikiau savo baimes

Sugrąžinta sena skola daugkartinei Europos ir pasaulio čempionatų prizininkei iš Bosnijos, padėjo Sandrai Jablonskytei pakartoti savo geriausią karjeros rezultatą. Europos dziudo čempionate Lisabonoje 28-erių lietuvė užėmė 5-ąją vietą, likdama tik per žingsnį nuo medalio.

Dziudo kovotoja S.Jablonskytė Europos čempionato svorio kategorijos per 78 kg aštuntfinalyje įtikinamai nugalėjo ispanę Sarą Alvarez, o ketvirtfinalyje nusileido būsimai vicečempionei iš Prancūzijos Lea Fontaine. Toliau trenerių Vigmanto Sinkevičiaus ir Danguolės Novikovienės auklėtinė tęsė pasirodymą paguodos varžybose. Jose Sandra patiesė triskart Europos vicečempionę, 2018 m. pasaulio čempionato prizininkę ir 2019 m. Europos žaidynių vicečempionę Larisą Cerič, kuriai per pastarąjį dešimtmetį buvo pralaimėjusi visas penkias tarpusavio akistatas.

Šios pergalės dėka lietuvė pateko į mažąjį finalą, kuriame dėl bronzos medalio po atkaklaus mūšio turėjo pripažinti kitos senos pažįstamos - dukart Europos čempionės Marinos Sluckajos iš Baltrusijos pranašumą. Pastaroji sportininkė, kaip ir portugalė Rochelė Nunes, pasipuošė bronzos medaliu. Aukso medalis atiteko turkei Kayra Sayit, finale įveikusiai L. Fontaine.
S. Jablonskytė, užėmusi penktąją vietą, pakartojo geriausią Lietuvos moterų dziudo pasiekimą Senojo žemyno pirmenybėse. Be to, ji pelnė 252 pasaulio reitingo taškus bei pagerino savo poziciją siekdama kelialapio į Tokijo olimpines žaidynes.

- Sandra, papasakokite kaip klostėsi jūsų pasirodymai Portugalijoje?

- Europos čempionatui ruošiausi tris mėnesius. Dirbau treniruočių stovyklose, pasiekiau gerą sportinę formą, bet tarpiniuose startuose vis nesisekdavo. O Lisabonoje kažkaip viskas apsivertė mano naudai. Pavyko įveikti baimes, įtampas, sukovoti taip, kaip iš tiesų moku. Todėl ir rezultatai atitinkami. Per pirmąją kovą gana nesunkiai įveikiau ispanę, su kuria iki tol nebuvau kovojusi. Ketvirtfinalyje susidūriau su jauna varžove iš Prancūzijos. Nepasakyčiau, kad jos meistriškumas buvo smarkiai didesnis. Tiesiog ji sveria gal 20 kilogramų daugiau nei aš. Galite įsivaizduoti kaip sunku įveikti tokią atletę. Ne veltui pirmoje kovoje ji įveikė čempionato favoritę Iriną Kindzerską iš Azerbaidžano. Pralaimėjusi prancūzei susitikau su varžove iš Bosnijos ir Hercegovinos. Su L. Cerič mus sieja senos sąskaitos dar nuo jaunimo varžybų. Jai buvau pralaimėjusi pasaulio jaunimo čempionate, kai pelniau bronzą, o ji žengė į finalą. Ir suaugusiųjų varžybose nebuvau prieš ją laimėjusi. Tai dar labiau motyvavo siekti revanšo. Padariau vieną wazari veiksmą, po to kitą ir švenčiau saldžią pergalę. Paskutinė kova su baltaruse buvo kiek savotiška. Mes abi viena kitą pažįstame idealiai, kartu treniruojamės prieš turnyrus, net varžybų rytą drauge apšilimą darėme. Pralaimėjau teisėjų įspėjimais, todėl buvo apmaudu, nes nesijaučiau santykius išsiaiškinusi ant tatamio.

- Po pergalių Europos čempionate pagerinote savo pozicijas kovoje dėl olimpinio kelialapio: iš dešimtosios vietos pakilote į aštuntąją tarp europiečių sportininkių, pretenduojančių į 12-ka jiems skirtų vietų. Kaip šios lenktynės tęsis toliau?

- Dėl to labai džiaugiuosi, nes pretendenčių yra nemažai, todėl brangus kiekvienas taškas. Dabar grįžtu į treniruočių stovyklą Sakartvele, o gegužės 5-ąją manęs lauks "Grand Slam" kategorijos turnyras Kazanėje (Rusija). Tai olimpinėms kandidatėms bus vienas paskutiniųjų šansų, todėl jo sudėtis bus itin pajėgi (paraiškas dalyvauti pateikė 388 atletai iš 87 pasaulio šalių). O birželio pradžioje Vengrijoje lauks pasaulio čempionatas, kuriame bus sudėti galutiniai taškai.

- Prieš sėkmingą startą Europos čempionate sulaukėte ne vien palaikymo, bet ir kai kurių kolegų iš Lietuvos kritikos, esą tokių kaip S. Jablonskytė mūsų šalyje yra ne viena, nes per dvejus metus neva laimėjote tik vieną kovą. Kaip jus veikia tokie skeptikų atsiliepimai?

- Išeitų, kad vien Lisabonoje įvykdžiau keturių metų normą (juokiasi). Iš tiesų, man labai skaudu, kai konkuruojama tokiais metodais. Manau, kad viską reikia įrodinėti ant tatamio. O kai nesugebama laimėti, tada imama rėkauti ir garsiai skųstis: kodėl mūsų šalies federacija į varžybas išvežė S. Jablonskytę, o ne ką nors kitą. Tas karas, sukeltas kai kurių mūsų bendruomenės atstovų, kenkia visoms pusėms. Nepadeda ir man, ypač šiais, svarbiausiais olimpinio ciklo metais. Skaitau atsiliepimus, komentarus, matau daug pagiežos. Aišku, sulaukiu ir daug palaikymo, objektyvių nuomonių, kurios skatina nenuleisti rankų ir siekti olimpinio kelialapio Lietuvai.

LDF informacija